Keisti save = Keisti pasaulį

Vaikystėje dažnai galvodavau, kaip būtų puiku, jei staiga iš pasakų knygų išnyktų visi piratai, žmogžudžiai, plėšikai, pamotės-raganos ir žmogėdros, piktieji burtininkai, išpuikę didikai, apgavikai ir sukčiai. Svajojau būti geroji Rausvosios šalies burtininkė Stella iš žymios A. Volkovo vaikiškų knygų serijos - pildyti norus, skleisti gėrį, kurti aplink save gražų, stebuklų pilną ir laimingą gyvenimą, kuriame nebūtų nelaimingų ir nuskriaustų, o visi žmonės gyventų santarvėje ir nuoširdžiai rūpintųsi vienas kitu. Tada dar nesupratau gyvenimo poliariškumo, kad gėris be blogio tiesiog neegzistuotų ir kad tik blogio dėka galime jaustis gyvi ir patirti visas gyvenimo spalvas.

Tai buvo tas laikas kai nuo išorinio blogio galėjau atsiriboti pasislėpdama spintoje – ten, tarp daugybės tėvų kvapu persismilkusių rūbų ir keistų daiktų man buvo gera, saugu ir šilta. Nebijojau spintoje tvyrančios prieblandos - greičiau atvirkščiai, ji man siejosi su jaukumu, tyla ir ramybe, ilgainiui išmokau ten slėpti ir savąjį blogį.

Bėgo laikas, aš užaugau, tačiau spinta ir toliau egzistavo - tik ji jau buvo mano viduje. Ir toliau slėpiausi ir bėgau nuo visko kas man nepatiko, ko bijojau, nekenčiau, kas man buvo šlykštu, ko nenorėjau matyti, girdėti, jausti. Tačiau nuo to, blogis niekur neišnyko, jis nuolat tvyrojo aplink kaip tirštas rūkas, slėgė ir baugino vos sugalvodavau žengti sau nors kiek neįprastą žingsnį... Kai kartą kolegos manęs tiesiog paklausė, kur norėčiau savo gimtadienio proga papietauti, tebežiūrėdama į kompiuterio ekraną, atsakiau: „man nesvarbu, jūs nuspręskite ko norite – aš prisitaikysiu“. Nežinau kas nutiko, bet staiga man ėmė spengti ausyse - aš pirmą kartą tarsi iš šalies išgirdau save sakant, jog negaliu atsakyti į tokį regis paprastą klausimą - įvardinti kokio maisto pageidaučiau savo gimtadienio pietums... Ar tikrai man vis vien, gal nežinau ką mėgstu, o gal tiesiog bijau pasakyti? Ši minčių seka mane fiziškai supykino, supratau kad mano „spinta“ subyrėjo ir daugiau slėptis nebeturiu kur. Turiu į dienos šviesą ištraukti savo įbaugintą neurotišką asmenybę ir mokytis gyventi nuo pat pradžių. Objektyviai suvokiau jog bėda glūdi ne aplinkoje, o manyje juk ne veltui Lietuvių liaudies išmintis byloja: „pakeisk save ir pasaulyje vienu durniumi bus mažiau“. Na ir išmintingi tie mūsų senoliai – tikrai, pasaulį keisti reikia pradėti nuo savęs.

Taigi, ėmiausi ieškoti kas gi tą „durnių“ galėtų pamokyti gyventi ne apsimestiniame ir suvaidintame, o tikrame kontakte su pasauliu. Tie kas netiki tuo jog gyvenime atsitiktinumų nėra, ir kad niekas nevyksta be priežasties, dabar gali skaniai iš manęs pasijuokti, tačiau, prisipažinsiu - tikiu, kad patraukęs dėmesį Geštalto terapijos pavadinimas į mano akiratį pakliuvo todėl, kad tikrai egzistuoja Geštalto teorijoje minimas „laukas“, siejamas su kvantinės fizikos teiginiais ir kad aš galiu paveikti jį, o jis savo ruožtu daro įtaką man. Būtent „laukas“ ir atvedė mane į Geštalto studijas. Jei ne jis, kaip gi kitaip neturėdama visiškai jokio sąlyčio su psichologijos mokslu taip lengvai būčiau radusi terapijos sritį, kuri remiasi į man labai artimus fundamentalius dalykus – Zen Budizmo filosofiją, aplinkos ir žmogaus harmoniją ir vienovę, asmenybės ir aplinkos dinamiškumą, kūrybinį prisitaikymą. Niekur kitur išskyrus Geštalto terapiją žmogus nėra tyrinėjamas kaip vientisas kūno, proto, jausmų, socialinių santykių ir dvasinio gyvenimo junginys, čia ir dabar. Visa tai man labai stipriai rezonavo su tuo kad ši terapija tiesiog lydės mane asmenybės auginimo keliu, nespaus, nepriekaištaus kad judu per lėtai, nesmerks ir neklijuos etikečių.

Tokia štai mano kiek „stebuklinga“ kelionė į Geštalto studijas. Kodėl studijos, o ne tiesiog Geštalto terapija? Na, gal todėl, kad manyje vis dar gyvena svajonė vieną dieną pavirsti į A. Volkovo heroję, Rausvosios šalies burtininkę Stellą, galinčią parodyti žmonėms, kaip tapti nors truputį laimingesniais.