Gyvenimas - tai kūryba

Fizinis augimas – užkoduotas mūsų organizmo sistemose taigi be to kad privalome organizmą aprūpinti reikiamomis „statybinėmis“ medžiagomis daugiau pastangų įdėti kaip ir nebereikia. Tačiau tam, kad tobulėtume kaip mąstančios būtybės, neišvengiamai turime stengtis prisitaikyti prie kintančios aplinkos ir nuolatos kęsti skausmą. Nors kenčiame savo pokytį tačiau lygiai taip pat kenčiame ir jo vengimą. Norime to ar nenorime – pasaulis juda pirmyn, o kadaise išmokti ir nepastebimai įsitvirtinę elgesio modeliai mus daro aklais naujoms situacijoms ir naujai atsiveriančioms galimybėms.

Asmenybės augimui būtinas išėjimo iš komforto zonos žingsnis nėra nei lengvas, nei įkvepiantis, nei malonus – atvirkščiai, - jis sunkus, bauginantis, skausmingas, reikalaujantis daug valios pastangų, drąsos ir tikėjimo. Žmogus kaip instinktus turinti gyvybės forma siekia malonumo ir vengia skausmo. Nors hedonizmo filosofija akcentuoja malonumą kaip pagrindinį gyvenimo tikslą, deja realybė tokia, kad sąmoningų būtybių gyvenimas apsunkintas tuo jog mes jaučiame ne tik fizinį bet ir emocinį, dvasinį bei egzistencinį skausmą, kitaip vadinamą sielos kančią. Ši kančia paprastai kyla iš to jog mes matuojame laiką, mokame jausti jo tėkmę ir skirstome jį į praeitį, dabartį ir ateitį. Leidę sau nuklysti į praeitį gyvename prisiminimų skryniose, blokuojame pokyčius ir tobulėjimą tvirtindami sau kad kažkada šią situaciją jau matavomės - mums nepavyko, taigi neverta be reikalo eikvoti jėgų naujam mėginimui. Persikėlę į ateitį, į fantazijų ir apmąstymų pasaulį jaučiame baimę ir nerimą jei tik vaizduotė mums pasiūlo nemalonų ar skausmingą ateities scenarijų. Tam kad peržengtume savo dabartines fiksacijas turime išdrįsti jausti, išdrįsti kurti gyvenimą šią akimirką, nes joje slypi tobulėjimo galimybės ir ateities kūrybos potencialas.

Pati ilgai buvau vaikštanti „galva“, buvau visur – tik ne savo kūne ir ne šioje akimirkoje. Visus kūno ir aplinkos siunčiamus signalus patogiai trindavau iš sąmonės ir gana ilgai sėkmingai tokiu būdu saugojausi nuo emocinio, dvasinio ir socialinio diskomforto - nuo skausmo. Bėgdama paknopstom per gyvenimą, gebėjimą pamiršti tai ko nenoriu prisiminti ir nematyti to ko matyti nenoriu laikiau didžiuliu privalumu. Deja ilgainiui paaiškėjo, kad šis būdas neefektyvus, kad ištrintų situacijų nuosėdos sugrįžta, ir, kad vienintelis kelias į tobulėjimą ir gyvenimo kūrybą – savo pojūčių ir jausmų pripažinimas, priėmimas ir tyrinėjimas.

Gyvenimo kūryba reikalauja drąsos, - ji lyg savęs apnuoginimas prieš pasaulį garsiai paskelbiant jam - aš esu toks koks esu. Kiekvienas esame unikalus ir turime ką pasiūlyti kitiems jei tik gebame prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo scenarijų, nesislapstant nuo jo kūrybos skausmo.