Godumo spąstai

Mums žūtbūt norima įteigti, kad kažkuo vis dar netapome, kažko vis dar neturime, negebame, nežinome, nemokame. Gyvename beribio godumo sukurtame nuolatiniame nepritekliuje – materialinių gėrybių, žinių, pasiekimų, santykių. Anksčiau laikytas yda, dabar godumas tapo sėkmingo žmogaus bruožu vadinamu ambicija. Prisipažinti, kad tiesiog džiaugiesi savo gyvenimu, o tai reiškia neturi didelių ambicijų – daug kam sukelia gėdos jausmą... O ir kaip nesigėdysi, juk gyvename konkurencinėje visuomenėje kur žmogaus vertė nustatoma pagal jo „svorį“ visuomenėje. O kad taip pat paprastai būtų įmanoma pasverti ir išmatuoti žmogiškumą, supratingumą, atjautą, įsiklausymą, dosnumą...galbūt tuomet gyventume kiek kitokiame pasaulyje!

Tačiau nunarinę galvą, klusniai iš visų jėgų irkluojame savo laivelius prieš srovę pamiršdami pasigrožėti pro šalį slenkančio gyvenimo kraštovaizdžiu. Dar blogiau – nenustojame irkluoti nors nuolat jaučiamės išsekę, nepakankami, priklausomi, pažeidžiami, įstrigę ir nusivylę savimi jog niekaip nesukaupiame pakankamai to kažko kas užpildytų mus, kas padėtų jausti palaimą, pilnatvę, ramybę, to kas leistų drąsiai sau pasakyti – aš gyvenu.

Dažniausiai suvokimas, kad dalyvaujame beprasmėse lenktynėse ne tik su kitais, bet ir su pačiu savimi ateina tik tuomet, kai pajuntame jog gyvenimas lyg vanduo baigia ištekėti pro pirštus. Godumą skatina iškreiptas laimės troškimas. Įpratome sakyti „būsiu laimingas kai jausiuosi saugus, kai turėsiu.., kai tapsiu...“. Deja išorinėmis priemonėmis pamaitinti vidinio alkio kamuojamos sielos dar niekam nepavyko, o gyvenimas taip ir plaukia pro šalį vis ruošiantis pradėti gyventi...